Kartą sulaukiau klausimo, kaip neprarasti savęs santykyje su kitu žmogumi, išlaikyti individualumą, nenerti stačia galva pamirštant darbą, drauges, laisvalaikį ir pan. Kalbant ne tik apie santykių pradžią su rožiniais akiniais, bet ir vėliau. 

Noriu pasidalinti savo įžvalgomis apie tai, nes ši situacija yra labai aktuali žmonėms, kurie vaikystėje turėjo nepilnaverčius santykius su tėvais. Galbūt nebuvo pakankamai pripildyta meilės ar saugumo, tad užaugus ieškoma tarsi mamos ar tėčio ieškant to pripildymo. 

Neriant stačia galva į santykius, siekiama save pripildyti, tačiau tai neveikia. 

Niekada negana to pripildymo iš kito žmogaus, nes pripildyti galime tik patys save. 

Retai kuris turėjo tobulą vaikystę, dažniausiai vienaip ar kitaip jaučiamas kažkoks trūkumas, turima vaikystės žaizdų. 

Jei matote, kad labai prisiklijuojate prie savo partnerio, tai reiškia, kad viduje kažko trūksta. Toks gyvenimas niekur neveda, nes dažniausiai partneriui anksčiau ar vėliau tai ims nepatikti, nors galbūt it naudinga visada turėti žmogų, kuris bet kada prieinamas, šalia. Tačiau kai visas dėmesys į vieną žmogų, tai vidinė emocinė būsena įgauna tuštumos jausmą. 

Ši energija atiduodama nesąmoningai, norint pačiam gauti kažką. 

Vis dėlto negaunamas tas norimas rezultatas ir sunku išeiti iš šio užburto rato. 

Praktika

Norint išeiti iš šio užburto rato, rekomenduoju klausti savęs, kurios savybės man taip reikia? Ko trūksta mano viduje? Ko aš trokštu, tikiuosi iš šio žmogaus? Kodėl šie santykiai man tokie svarbūs? Ko aš bijau savo viduje? Ko nenoriu pamatyti, pripažinti? Kodėl aš šitam žmogui atiduodu tiek daug energijos? 

Daugeliui moterų yra labai baisu vienatvė, buvimas vien su savimi. Taip nutinka dėl to, kad visa energija būna nukreipta į aplinką, o kai viskas vyksta vien tik aplinkoje, labai baisu nukreipti dėmesį į save. Įprasta stebėti, kontroliuoti aplinką, bet ne save.

Pasitaiko ir kitų priežasčių

 Pavyzdžiui, galbūt moteris nesijaučia laiminga savo gyvenime, neturi savirealizacijos, vidinių tikslų, vidinio gilaus matymo, todėl bėga nuo savęs ir neria kažkur kitur, kur maloniau. 

Jei netenkina situacija darbe, dažnai nesinori to analizuoti, pagalvoti, kaip tai pakeisti. Tada norisi atiduoti savo energiją visai kitiems dalykams ir pabėgti nuo to. 

Tačiau didžiausias stebuklas egzistuoja ten, kai išdrįstama tiesiog atsisėsti ir pagalvoti, ko nenoriu pamatyti, ko nenoriu pripažinti. 

Vyksta ir dar kitokių niuansų santykiuose. Pvz., esant skausmingiems santykiams, nesinori jų tvarkyti, energija nukreipiama į savirealizaciją, į karjerą, kad tik nereikėtų apie tai galvoti ir būtų gaunamas kažkoks malonumas. 

Nuostabiausia, kai visur yra harmonija

Harmonija įmanoma tiek savirealizacijoje, tiek partnerystėje, tiek finansuose, tiek ir sveikatoje. 

Deja, dažnai turime įsitikinimų, kurie mums trukdo turėti šią harmoniją. Žinokite, įmanoma turėti viską neaukojant nieko – būti laimingiems, turėti nuostabius santykius, karjerą, finansus, savirealizaciją, būti sveikiems ir energingiems, turėti labai gausų ir gražų gyvenimą. 

Tačiau visada reikia pradėti nuo savęs – tai pirmasis žingsnis. Nieko neįmanoma padaryti, jei viduje yra tuštuma, kurios bijome. 

Grįžkite į save, pažinkite savo baimes ir įsitikinimus, kokias vaikystės programas turite, kurios jau jums nebetinka ir į jūsų gyvenimą ateis stebuklai.